- išduobėti
- išduobė́ti 1. tr. padaryti duobėtą: Autobusai išduobė́jo kelią Ėr. Padą išduobė́jo OG308. Imk iš pakraščio [sviestą], kam taip išduobė́ji? Kp. 2. intr. pasidaryti duobėtam, išdubti: Nuo lyčių lañkos paupiais išduobė́jo, t. y. duobės pasidarė J. Medis išduobė́jęs (išdubęs) Kn. Reiks ant pievos tiest drobę [džiovinti] , ant tvoros išduobės, išskylės Bsg. | refl.: Molio asla greit išmirksta, išsiduobėja rš. Tokiam kermošiuj per tieka svieto išsiduobė́jo kelias Š. \ duobėti; įsiduobėti; išduobėti
Dictionary of the Lithuanian Language.